Teatras „Tolyn gilyn“ ir režisierius Paulius Markevičius Lukiškių kalėjimo komplekse sausio 30-31 d. pristatys imersinio (patyriminio) spektaklio „Kolonija Antika“ premjerą. Apie repeticijas Lukiškių kalėjimo antrame korpuse, kolektyvinę dramaturgiją, postapokaliptines būsenas ir režisieriaus Pauliaus Markevičiaus kuriamą saugią kūrybinę erdvę pasakoja spektaklio aktoriai Vilma Raubaitė, Rokas Petrauskas ir aktorius, šokėjas, choreografas Gytis Ivanauskas.
Foto: Mantas Repečka
– Patyriminis spektaklis „Kolonija Antika“ vyksta Lukiškių kalėjimo antrame korpuse. Kas šioje erdvėje jums kelia didžiausią įspūdį ir ką reiškia čia repetuoti?
Vilma: Viršutiniuose kalėjimo aukštuose dar kartais pašviečia saulė, bet dalyje erdvių nėra natūralios šviesos, o suvokimas, kad čia gyveno žmonės, slegia. Tam tikru laikotarpiu kamerose buvo daugiau žmonių nei lovų, bet kūryba keičia vietos kontekstą. Prasidėjus repeticijoms pasimiršta, kad čia kalėjimas, tačiau pertraukų metu šis suvokimas vėl išlenda.
Rokas: Repetuojant susigyveni su bet kokia erdve – net ir su šia. Galvojant apie veiksmą, tekstą, scenografiją, būnant grupėje, užsimiršta, kad esu kalėjime. Prisimenu tai, kai lieku vienas. Repeticijose maksimaliai išnaudojame erdvės architektūrą. Šitas pastatas statytas kelti baimę ir nerimą – tu visada esi matomas. Kalėjimo rūsyje visiškai tamsu, o žinojimas, kad žmonės ten praleisdavo dalį savo gyvenimo, kelia šiurpą. Net tualetai kamerose buvo įrengti prie durų – šalia langelio.
Gytis: Pradėjus repetuoti tikrai buvo nejauku, bet po kurio laiko pradėjau į erdvę žiūrėti iš profesinės pusės: gilinausi į spektaklio temą ir nebegalvojau apie čia patirtus išgyvenimus. Tapo mažiau baisu. Atsiradus dekoracijoms ir scenografijai, tai tapo mūsų teatro namais.
– Kuo šis repeticijų procesas kitoks – tiek dėl imersinio (patyriminio) spektaklio formato, tiek dėl neįprastos lokacijos?
Gytis: Prisidėti prie šio spektaklio man be proto įdomu ir nauja. Nors esu dirbęs su daug įvairių režisierių iš viso pasaulio, dar niekada neturėjau panašaus kūrybinio proceso, paieškų ir improvizacijų. Mano patirtis teatre ir tam tikras statusas tarsi „neleidžia“ klysti, bet čia klysti nebaisu. Aš nebijau nežinoti, nesuprasti ir tai man labai patinka. Kalėjimo erdvė diktuoja daug sprendimų, padeda improvizuoti ir, kaip bebūtų keista, įkvepia.
Vilma: Spektaklyje nėra aiškios dramaturgijos, ji dėliojasi iš labai daug skirtingų aspektų, bet jaučiasi, kad režisierius Paulius Markevičius turi viziją, kaip viskas turėtų susijungti. Ne visi iš anksto sugalvoti dalykai, perkėlus į Lukiškių kalėjimo antrąjį korpusą, veikia. Ši erdvė procese yra visapusiška kūrėja, kaip ir kiekvienas iš komandos. Visa spektaklio kūryba vyksta savotišku mezgimo, rišimo principu.
Foto: Mantas Repečka
– Patyriminiame spektaklyje „Kolonija Antika“ kiekvienas iš jūsų prisiliečiate ir prie dramaturgijos, o tai praplečia jūsų, kaip aktorių, šokėjų, atsakomybę. Kaip tai atrodo praktiškai?
Rokas: Įprastame teatre gauni vaidmenį ir tekstą, o čia viskas prasidėjo nuo absoliutaus nulio – vienas kito pažinimo, mokėjimo būti grupėje. Procese daug kūrybinių ieškojimų – visi gali pasiūlyti tekstą, dainą, judesį ir lygiavertiškai prisidėti prie spektaklio kūrybos.
Vilma: Kartais aktorystėje tikrai patogu, kai režisierius nustato taisykles. Bet koks kūrybinis procesas reikalauja pastangų, drąsos, įsitraukimo. Perėjimas iš pasyvios, patogios pozicijos į aktyvią kūrybą kartais net gali kelti susierzinimą. Dalis spektaklio turi aiškius rėmus, tarp kurių mes patys praminame ir įprasminame savo taką.
– Visų jūsų vaidmuo – žmogaus, kuris po civilizacijos griūties bando rasti būdą, kaip gyventi toliau. Ką jie išgyvena?
Gytis: Vaidmuo labai daugialypis. Vieną akimirką esu atviras, sąžiningas, kitą – apsimetėlis ir apgavikas. Tai patiriu skausmą, tai žudau.
Rokas: Spektaklis – postapokaliptinis. Herojai patiria užprogramuotą tragediją, vieną apokalipsę po kitos ir ieško panašių išgyvenimų vienas kitame. Šiame procese išlenda įvairūs prisiminimai apie praeitį, bandymai būti kažkuo kitu, apsimetinėjimai.
Vilma: Išgyvename sukrėtimą – masinį sprogimą arba stiprų asmeninį įvykį, kuris irgi gali tapti viso gyvenimo pokyčiu. Spektaklio herojai bando susigrąžinti ankstesnį pasaulį, bet jo nebėra, todėl reikia kurti naują. Kyla klausimai: kaip jį sukurti, per kokį žmogų, jausmą – ir ar tai iš viso įmanoma? Tai hipotetiniai klausimai, su kuriais, man atrodo, susiduriame visi, patyrę netektis ar sukrėtimus.
Foto: Mantas Repečka
– Spektaklyje svarbus vaidmuo tenka ir grupei, bendruomenei. Kokią bendruomenę kuriate?
Rokas: Žmogus – socialus padaras. Ritualai, šokiai, katarsis nuo seno vyko bendruomenėje. Net ir šiandien atstūmimas šeimoje, draugų rate ar bet kokioje kitoje žmonių grupėje kelia skausmą. Mūsų kolektyvinėje atmintyje atskyrimas reiškia pavojų, todėl žmonės natūraliai telkiasi į grupes.
Man patinka, kad spektaklyje kuriame bendrystę be vadų ar statusų. Klausiame, ar įmanoma sukurti naują pasaulį vienybėje – ar pavyks, pamatysime. Juk net vaikų grupėse greitai atsikartoja tas pats modelis: atsiranda lyderiai, „policininkai“, hierarchija. Palik žmones kartu ir po kurio laiko vis tiek kažkas ims vadovauti.
– „Kolonija Antika“ spektaklis įkvėptas jausmo, kai aplink daug nerimo, įtampos, blogų nuojautų, pykčių, nesusipratimų ir visame tame – daug bandymų būti kartu. Kiek jums tai yra artima ir pažįstama?
Vilma: Taip sutapo, kad repeticijas pradėjome kultūros bendruomenės protestų metu. Tai buvo sukrėtimas, kai aiškiai pajunti dvi priešingas puses ir jausmą, lyg kažkas bandytų išversti tavo pamatus. Kai „sprogimas“ jau įvykęs, lieka klausimas – ką darome toliau?
– Su režisieriumi Pauliumi Markevičiumi dirbate pirmą kartą. Koks jis režisierius?
Vilma: Man labai patinka dirbti su Pauliumi. Seniai to norėjau ir džiaugiuosi šia galimybe. Vertinu jo procesą ir požiūrį: jis rimtai apsvarsto visus pasiūlymus, o tai veikia kaip leidimas būti pilnateisiu kūrybiniu partneriu.
Rokas: Paulius niekada nekelia savo ego virš kitų, į kiekvieną pasiūlymą reaguoja beveik vaikišku entuziazmu, todėl bendras ieškojimas tampa dar labiau įkvepiantis.
Gytis: Dirbti su Pauliumi dabar man reiškia vieną geriausių periodų, ypač šiame gyvenimo ir profesiniame etape. Atgaiva nebijoti klysti, nežinoti ir ieškoti. Paulius tam sukuria saugią erdvę. Visa komanda labai įsitraukusi į kūrybinį procesą. Kartais užtenka pamatyti kolegos išpūstas akis ir supranti, kad nesi tame vienas.
Foto: Mantas Repečka
– Turite patarimų, kaip geriausiai patirtį „Kolonija Antika“ spektaklį?
Vilma: Spektaklio potyrį kuria daug dalykų. Jei būčiau žiūrovė, man būtų įdomu patirti pačią erdvę – kažkada labai aiškią ir struktūruotą, stebėti jos transformaciją ir, jei pavyktų, susieti tai su savo patirtimis.
Rokas: Palinkėsiu ateiti be išankstinių nusistatymų, cinizmo, įsijungti vaiko režimą ir iš tikrųjų patirti.
